ir vėl ta prielipa
aš kaip ir daugelis mano (devyniasdešimtųjų) kartos beibių turiu nerimastingą prieraišumo tipą. prieraišumo tipai generalizuotai esti keturių rūšių: vengiantis, nerimastingas, dezorganizuotas, sveikas.
vengiantis prieraišumas sunkiai pasikliauja kitais žmonėmis, jiems sudėtinga sukurti ilgalaikius abipusiu pasitikėjimu paremtus santykius. tokie žmonės dažniausiai labai moka viską pasidaryti patys, yra išreikštai savipakankami, nemenki perfekcionistai savo ir aplinkinių atžvilgiu.
nerimastingas prieraišumas visokiais įrankiais ir veiksmais stengiasi išlaikyti žmones ir santykius aplinkui save. dažniausiai tokie žmonės padarys viską, kad dvidešimt keturias valandas per parą apie juos suktųsi kas nors, kas kvėpuoja, kalba ir juda, nes jiems sudėtinga ‚pakelti‘ vienatvę ir tylą. kraupesnė šio prieraišumo išraiška pasireiškia susidūrus su psichologiniu smurtu santykiuose ir negebėjimu iš tokių santykių išeiti vien dėl baimės likti vienam.
dezorganizuotas prieraišumas nesutampa savo veiksmų, minčių, kalbų ar emocijų. šie komponentai gali eiti kas sau ir vienas su kitu neturėti jokio sąryšio. toks žmogus gali prižadėti, bet netesėti, susitarti, bet neateiti, pasyviai agresyviai elgtis vien dėl to, kad nenori kažkur būti, bet jaučiasi priverstas daryti kažką dėl jiems vieniems suprantamų (o kartais ir nesuprantamų) įsitikinimų grįstų pareigos ar kaltės jausmais.
galiausiai, sveikas prieraišumas geba būti autentiškas tiek santykyje, tiek už jo ribų. jam nebūtini išoriniai patvirtinimai dėl savo jausmų, minčių ar veiksmų. saugiai prieraišūs žmonės geba nusibrėžti aiškias ribas, kurti ir palaikyti abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius.
kaip gimsta disfukciniai prieraišumo tipai? pasitelksiu asmeninį atvejį iliustracijai. kai gimiau mano tėvai neturėjo prabangos pasiimti vaiko auginimo atostogų, mesti mokslus ir darbus, kad leistų laiką su kūdikiu a.k.a - manimi. dėl šios priežasties jų dažnai nebuvo namuose. mama studijavo ir savaitės dienomis gyveno Kaune, tėtis dirbo greitojoje pagalboje slenkančiu grafiku dieninėmis ir naktinėmis pamainomis. tai reiškė kad didelę dalį pirmųjų savo gyvenimo metų praleidau auginama viso kaimo ir nebūtinai savo gimdytojų. laukinių vakarų bruzdėjimo klasika. :) ir su tuo nėra nieko ‚blogo‘! tuoj pasakysiu kodėl.
suaugę mėgstame gerą gabalą savo neadekvatumo sociume sustumti ant vaikystės traumų. tai yra.. tik dalis tiesos. kita dalis tiesos yra ta, kad esame suaugę, brandūs ir turime visus įrankius praeities ‘programas‘ perrašyti savo naudai. taip, galiu situaciją matyti kaip ‘mane netinkamai augino‘, ‘nesukūriau pozityvių ilgalaikių ryšių su man reikšmingais suaugusiaisiais‘, ‘mano tėvai buvo emociškai neprieinami‘. viskas yra tiesa, kai tai atpažįstama su sąmoningumu, atjauta ir asmeninės atsakomybės prisiėmimu. mane kur kas labiau domina dalis, kurioje iš neypačiai šviesios istorijos galima įmatyti tą visų taip mylimą silver lainingą.
mane juk augino kaimas! tai reiškia, kad mokiausi kurti santykius per savo senelius, per savo pirmą geriausią draugę - aštuoniasdešimtmetę kaimynę, su kuria kortuojant netikėtai visada laimėdavau, darželio auklėtojas, kurios man dovanojo palaikymą kiekviename žingsnyje, kiekvienoje idėjoje ir kiekviename kūrybiniame išstojime. netrūkau nei palaikymo, nei sveikų tarpasmeninių santykių.
TAČIAU. kol sąmoningame prote neturėjau informacijos, o nesąmoningame prote neturėjau suvokimo apie savo praeities patyrimus, elgiausi kaip nereali prielipa (ypatingai romantinėse partnerystėse). man rodėsi, - va už kokių viso labo penkių minučių jau būsiu palikta. dar ne? dar ne (nerimastingai tikrina laikrodį).. sužeistas prieraišumas bujojo artimąjį dusinančiu rūpesčiu, fizinių ribų nejutimu, poreikiu nuolatos palaikyti fizinį kontaktą, patvirtinimų reikalavimu, manipuliacija išlaikyti partnerį arti savęs ir.. sąrašą galite tęsti ir jūs. :)
suaugę turime didelę privilegiją keisti savo prieraišumo tipą ir jį sveikti. pradedant, pirmiausia, nuo įsiklausymo į savo asmeninius poreikius. nuoširdaus įsigilinimo apie ką ir kodėl ytie poreikiai yra tokie. ir, galiausiai, tų poreikių atliepimo per save (ar per kitus, kai tinkama). sveikas prieraišumas prasideda nuo ryšio su savimi kūrimo, kuris po automatu persipila į išorinį pasaulį kaip per puodelio kraštą pratekėjęs šviežutėliai išplaktas pienas (šiuo konkrečiu atveju, - tai puiku!).
einamuoju gyvenimo etapu jaučiuosi prilipusi prie savęs. ir nu.. koks tai malonumas! malonumas girdėti save mintyse su savimi kalbant švelniau, atlaidžiau, su daugiau pasitikėjimo, gausiau meilės ir rūpesčio. leidimas sau jausti savo jausmus, gebėjimas juos atpažinti ir išreikšti (gal ne visada grakščiai, bet PAVYKSTA. ir it’s a work in progress). vidinis žinojimas, kad esu pajėgi, galinti, sugebanti pasirūpinti savimi ir savo poreikiais tiek fiziniais, tiek emociniais, tiek kitais -iais -iais augina mano pasitikėjimą savimi. ir nenustebinsiu, pasitikėjimas pasauliu prasideda nuo pasitikėjimo savimi.
tas savęs auginimas iš naujo gali prasidėti nuo didžiausių nesąmonių. taip... dabar.. hm.. man reikia ledų! dabar man reikia apsikabinti (save! prašau apsikabinki save dabar truputį), o dabar pamiegoti. karšto dušo, pasivaikščiojimo lauke, knygos, draugės, rašyti, kavos, mamos, naujo darbo, kitos gyvenamosios vietos, vaikų. staiga, pradedi girdėti didesnius poreikius. kur nebesi sąlygotas vien gauti. esi kupinas ir pasirengęs duoti atgal. ir gausiai.
savęs auginimas niekada nebūna ‘užbaigtas’. gali prisireiktis jį jungtis kas rytą, kas dieną, kas vakarą, kas antrą dieną, savaitgalį. kai norisi, kai jaučiasi, kai reikia. kurti ryšį su savimi yra malonumas. mūsų vidinis vaikas visada džiūgauja, tik mes jį būna.. užgaunam, o kaip gera palaikyti savąjį mažąjį aš in high spirits. žaisti gyvenimą. ir kaip neperseniai sakė mano draugės @pasgiedre (IG) naujienlaiškis: NEIMTI SAVĘS JAU TAIP PERNELYG RIMTAI (angl. DON’T TAKE YOURSELF TOO FUCKING SERIOUSLY red.past.).
praktika ryšio su savo vidiniu vaiku atkūrimui: giliai įkvėpki ir iškvėpki. įsivaizduoki save esant pačioje saugiausioje vietoje šiame pasaulyje. gal miško tankmėje, gal vaikystės namuose, Italijoje prie Trevi fontano valgant gelato, gal prie upės, ant smėlio parnidžio kopoje? ten esi dabartinis tu ir mažasis tu. galbūt,jūs jukliai žaidžiate lauke, o, galbūt, turite savo žaidimų rūmus, kurie yra jūsų svajonių saugumo priebėga. ten visko yra, visko pakanka, taip šilta, jauku ir gera. būki ten su savo mažuoju aš, apsikabinkite, pasikalbėkite, - pasakyki, kad jam viskas gerai, kad jis saugus ir laimingas. pabūkite, pažaiskite, nusišypsokite vienas kitam, žiūrėkite vienas kitam į akis, gal mažajam tau kažko reikia? įkvėpki ir iškvėpki. nusišypsok. tu saugus.
mėgautis šmaikštaus sąmojo paturbinta poezija ir palaikyti mano darbus gali prenumeruodamas Gabrielė's Contribee arba įsigydamas mano poezijos rinktinę 'rytojaus nėra’ https://contribee.com/lumos23